-Guliu ir klausau kaip vasaros išsiilgę lietaus lašai, krapnoja į varganą lango stiklą pasiklydusį miesto rutinoje.
-Nes tik rytas protingesnis už vakarą kai pakyla saulėtekio paukščiai tavo namų link!
-Karts nuo karto, aš pramerkiu akis dar nespėjus jiems nusileisti ant mano namo stogo, prisėlinęs prie lango, kad nesujaukti ritinės ramumos, aš matau kaip tuzinas vėjo genamų paukščių išneria iš pilko, betoninio horizonto...Tai lyg žinutė butelyje...Tai lyg paprastas labas rytas...Bet aš žinau, visa tai nuo tavęs!
-Ar žinojai, kad kartais iš to pilko horizonto pasipilančios snaigės it cukrus, blizga pamačiusios tave, kaip saulė nušvieti joms kelią pas mane!
-Ech, bet tai tik parodo Tavo svarbumą man, nes tik kaip jau sakiai, aš nušviečiu joms kelią, o tai gali tik žmogus kuris visą savo gyvenimą bandė perprasti vieną kelią, kuris paaukojo valią, stiprybę ir visą tai kas jį kėlė aukščiau kitų...Bet dabar tas žmogus patapo robotu, jis nemato nieko, tik vieną kryptį, kryptį pas tave, jo kojos geba jį vesti tik vienu maršrutu, pas tave, jo ausis atpažįsta tik vieną garsą...Tavo durų skambutį...O jo širdis tvinksi tik dėl vieno dalyko...Dėl tavęs...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą