ir vėl nusišneku

   Manau menas neprivalo turėti prasmės, tiksliau, neprivalo turėti tam tikros sukurtos idealogijos. Juk kai žmogus žiūrės, jis vis tiek ieškos atsakymų savo pasąmonėje ir susikurs savą istoriją, na, žinoma, ne visi yra fantaziorkos ir iš viso nieko neįžvelgia toje upėje su valtimi, todėl privalome sukurti pavadinimą kaip nuorodą į tai, kas čia išreikšta. Manau tikrasis menas yra tas, kuris sukuria kuo daugiau variacijų apmąstymams - kas tai galėtų būti, kas čia pavaizduota, kodėl, ir taip klausimas po klausimo, detalė po detalės ir galų gale begalybė. Kūrinys prisitaikys prie daugelio žmonių ir jį "atseit" galės suprasti daugiau žmonių, nors nesvarbu, kad jų motyvai bei nuomonės nesutaps. Svarbiausia menininkas liks suprastas ir galbūt išgyvens kaip menininkas. Mano nuomonė kuo nesuprantamesnis yra kūrinys, tuo jis geresnis ir visa ta dalis žmonių, kurie jį supranta - turi griežtą akį bei platesnį mąstymą. Aišku, į tokią dalį menininkų, gali įsimaišyti ir šūdą malančių žmonių, kurie per fuxą prasimuš. Bet kokio menininko darbas yra sunkiausias, nes tai yra kūryba, taip, atrodo taip paprasta, ar ne? Ale nereik protinio darbo ir viskas yra izi pizi. Menininkas, gaudamas už savo darbą duoną, turi pastoviai save gręžti, išsunkti įdėjas it sultis, kurti, kurti ir dar kartą kurti. Tai gal geriau sedėti kaimo parduotuvės kasoje nei turėti įdomesnį, bet be užtikrintos ateities, darbą. Gyvi pavyzdžiai vaikšto ant Lietuvos žemės, žmogus turi talentą, ar ne, jis nežmoniškai gražiai piešia, bet jis prasigėrė. Gal to darbo ir buvo, nežinau, asmeniškai to žmogaus nepažįstu, bet tiesiog su laiku įvyksta įdėjų stygius, stveriamasi butelio, gal ir iš tos pačios vienatvės, kuri atsirado dėl per didelio įlindimo į save. Ir ką, jūs galvojate, kad tie menininkai, apie kuriuos mus verčia mokytis mokykloje, buvo ypatingesni? Taip, jie turėjo ką pasakyti, bet gal kaltas buvo opijus ir absentas (jei kas nežinojote, egzistuoja, o tais laikais buvo legalus, absentas, nuo kurio, buitiniu žargonu šnekant - gliučina ). Taip, visi jie buvo arba psichopatai, arba šizofrenikai, arba, ankščiau paminėtų medžiagų, vartotojai. Jeigu laikyčiausi SISTEMOS ĮKALTOS RAŠINIO STRUKTŪROS išvardinčiau ir keletą tų laikų atstovų, bet aš nepasiduosiu sistemai! Juokauju, jau seniai pasidaviau, toli man dar iki anarchistės.
   Tai va, kolegos atsiųstais duomenimis, turime grafiką, jog pasaulyje dar nebuvo tokia didelė populiaciją nei šiomis dienomis.

Taigi dabar drąsiai galiu sakyti, kad visi jus nori nunuodyti, hahaha! Aš galbūt esu per daug patikli, bet aš tikiu, kad žmogus gali išgyventi nevalgęs ir be dar visokių kitokių nereikalingų dalykų. Nebevalgyk šūdo, tai turėsi ne tik švarų kūną, bet ir švarią sielą, užsiimk joga ir turėsi ne tik švarią sielą, bet ir švarų kūną. Juk pichologinis nusiteikimas, kad šokoladas nuramins nervus, ir padaro visą tai. Joks šokoladas nepadeda, jokie vaistai nepadeda, tai tiesiog tas užrašas ant pakelio. Perpasakoju iš kitų lūpų: dėstytojas dešimčiai studentų bare pastatė alaus, jie visi atrodė apgirtę, bet paskui paaiškėjo, jog dėstytojas ekspermentavo ir tik kokiems trims studentams davė alkoholinį alų. Visa galia yra savitaigoje kaip tu nusiteiksi, kaip tu norėsi jaustis, kuo tu tikėsi. Tas pats ir su Dievu, tu pradžioj gal ir laužaisi, iki kol pats save įtikini ir apgauni, jog jis yra. Nesakau, kad tikėti yra blogai, tačiau žmogus privalo kažkuo tikėti, o manau geriausia - tikėti savimi!
Įmetu visai į temą, įdomų straipsnį. http://www.geragyventi.lt/2014/03/ricardo-istorija/

back to basics

   Nežinau kaip jums, bet man įkėpimo ir tam tikrų jėgų suteikia lietus, o bematant žaibą sukyla adrenalinas. Sedėjau balkone, stebėjau krentančius lietaus lašus ir mąsčiau. Gyvenimo prasmė – tai gyvenimo tikslas, o gyvenimo tikslas yra tobulėti. Kiekvienas žmogus susikuria viziją kokiu būti ir kur tobulėti, nes visi yra skirtingi. Ar tai religinis tobulėjimas, protinis, dvasinis, fizinis, renkamės mes patys. Na manau religiją galima priskirti prie dvasinio tobulėjimo. Žodžiu, visą gyvenimą gyveni, kad mirtum, bet ne tuščias, o įveikęs save, savo užsibrėžtus tikslus, ištobulėtum visapusiškai. Niekas nėra tobulas, o kam? Koks tada tikslas? Tam ir gimstame netobuli, kad su laiku sukurtume save, realizuotume viziją. Cituoju: „Bet argi svajonėms yra riba?“, be abejo, ne. Todėl tapti tobulais mes nespėsime net per visą savo egzistenciją, nors, žinoma, tai priklauso nuo mūsų įsitikinimų, prioritetų, idealų, pastangų. Jeigu tik svajosime ir keliausime vien pasamonėje, tai nebus pasiekimas. Manau, kad laimė yra svajonių pildymas ir ne vien savų. Tai yra tokia begalinė pilnatvė. Turėjau daug svajonių, daugelį išpildžiau šiais metais, nežinau kodėl, gal pradėjau įgyti daugiau pasitikėjimo savimi, drąsos bei motyvacijos. Smagu pagaliau būti savimi. Bet vis tiek, jaučiuosi tuščia, kažko trūksta, kažko nepadariau, todėl negaliu jaustis laiminga ir kolkas net nesuprantu ką praleidau. Nesu patenkinta savimi, esu savikritiška, net per daug. Taip greitai tikiuosi gerų rezultatų, bet juk rezultatus pasieksi tik juodu darbu. Tobulėju fiziškai, protiškai, bet nesuprantu ką man daryti, jog tobulėčiau dvasiškai. Pradėti vaikščioti į bažnyčią ir prieiti pirmosios komunijos? O gal skaityti daug kygų? O apie ką? Klausytis delfinų muzikos? Na, man tai kolkas neatsakytas klausimas. Mažai šypsausi, nors bėdų nėra. Sakoma, kad pasibaigus vaikystei, baigiasi ir laimė, juokas. Nesąmonė. Kodėl kiti sugeba juoktis, o aš ne? Juk taip pat turiu pozityvų mąstymą ir manau, jog viskas yra puiku. Dėl savo negebėjimo juoktis atrodau super necharizmatiška ir nelaiminga asmenybė ir negaliu palenkti žmonių į savo pusę, nes pati pritariu tam teiginiui, jog smagiausia bendrauti su nuolat besišypsančiais žmonėmis, jie turi galiu, gerą aurą, gerąją energiją, kuria užkrėčia aplinkinius. Tai gal bendrauju su per mažai „įsikrovusių“ žmonių? Nes esu be galo empatiška ir aplinkinių nuotaiką sąlygoja manąją. Kartais tai labai užknisa, jei aplinkiniai nelaimingi.

   Neseniai praregėjau tiek savo vaikino dėka, tiek www.kvantinemagija.lt puslapio dėka. Visas pasaulis yra apgavystė, kol mes nepradedame įtarinėti, aišku mums niekas nepaduos atskymų ant lėkštutės, bet patys turime pasverti kur yra tiesa ir kur ne. Patiklūs žmonės sakys jog tai nesąmonė ir „kam to reikia?“. Na, pasirodo, reikia. Netikiu nei pragaru, nei rojum. Bet žinau, kad egzistuoja tiek blogis, tiek gėris. Štai tas blogis koncentruojasi į šių dienų įvykius susijusius su Putinu. Manau jį galima pavadinti pasaulio valdovu, nes jis turi armiją „zombių“, nesakau, kad rusai yra blogi žmonės, anaiptol, bet tiesiog žinant Rusijos plotą, galime ir numatyti kokia to ploto dalis yra kaimas, kaip visi tie žmonės yra apgaudinėjami ir propagandos galią. O jūs bent įsivaizduojate, kad kažkam pavaldūs rusai sukūrė korumpuotą kanalą, kuriame įvairių tautybių žmonės kaip anglai ar amerikiečiai krauna šūdą ( netiesiogine prasme ) ant savo tautos, ale ten yra labai blogai ir prastos gyvenimo sąlygos. KORUPCIJA!!! Iš tiesų net nežinau ką šis žodis reiškia. Žodžiu, piktadarius turime nuleisti ant žemės, bet žmonės, besivadovaujantys logiką, o ne žvėriškais inkstinktais, numano kokios gali būti pasekmės. Ukraina nepabijojo, sveikinu, bet tai gali tapti tragedija.

   Pats faktas, kad pasaulyje yra tokia nelygybė, konkurencija, varo mane iš proto. Na gerai, tebūnie tai žaidimas, bet tikrai ne taip, kad prezidentas pasiema viską, o tautai palieka špygą. Ir lietuviai pastoviai skundžiasi kaip prastai gyvena. Na žinot, kas dirba, tas uždirba. Na gerai, neidealu, tačiau turime daug prastesnių pavyzdžių.

   Įsivaizduojate, populiacija yra per didelė? Nemanau. Prieš daug metų ir daugiau žmonių gyveno ir kažkaip laikėsi. Na aišku šiuo klausimu ir pati su savimi galėčiau ginčytis, nes seniau ir gyventa buvo kitaip, bet argi negeriau išlaikyti didelę populiaciją, nes vartotojai yra naudingi pasiūlai. Ale ištekliai senka ir jų nebeliks. O kaip mokslas sukūręs begales alternatyvų? Bet aišku su visais mūsų poreikiais atsiranda ir padariniai. Gimė žmogus, sulaukė pilnametystės, įsigijo automobilį ir dabar terš aplinką, o ką padarys, kad atstatytų padarinius? Nieko. Toliau mokės mokesčius ir atstos mėsos gabalą, kuris daro tai, ką pasakė kažkas, kas yra aukščiau jį.